Balta akla meilė
Užplūsta mano raudoną karštą širdį,
O juodas klaikus skausmas
Neatsilieka nė per žingsnį.

Žalia tyli ramybė
Glamonėja mano rudus plaukus
Ir geltonas džiaugsmas
Aplanko tavęs sulaukus.

Oranžinė didelė laimė
Ir žydra skaudi abejonė -
Mane supa du melsvi jausmai
Ir pilka sunki tikrovė.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Užmigo žemė, laukai,
Nutilo paukščiai, miškai.
Belikom tik aš ir mėnuo.

Širdis prisipildo nerimo,
O vėjas pleveną pelenus
Užgesusios meilės manos.

Sielą užplūsta mintys,
Manęs neapleidžia viltys,
Kad grįši tu atgalios.

Trūksta man tavo meilės,
Liūdnas be tavęs pasaulis.
Nebegaila net gyvybės savos.

Tu sugrįžk, pabučiuok,
Apkabink ir paguosk.
Nepalik šiam pasauly vienos.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Žemėj šitaip liūdna
Ir nenorom pakylu
Aukštyn svajų taku.

Tačiau geležinė ranka
Nubloškia žemyn
Ir neleidžia laimingai pabūt.


Gyvenimo klaidūs keliai
Trukdo žengti tiesiai,
Tvirtu žingsniu pirmyn.


O žmogus šalia,
Liečiantis mano petį,
Pasirodo esąs bailys.

Ir nebenoriu gyvent,
Nebenoriu nešt savo kryžiaus,
Trokštu numirt.

O! Kad galėčiau ramiai
Šį pilką, nuobodų
Pasaulį palikt.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Aš nežinau, kuo tu mane sužavėjai,
Kokiais burtais širdį patraukei.
Atrodo, net nenorėjau įsimylėti,
Tačiau įvyko kitaip, nei aš laukiau.

Tikėjau tuo, kad esam draugai
Ir net nesvajojau apie meilę,
Bet man į akį stipriai kritai
Ir sapnuoju tave kas naktį.

Ir žinau, kad nebūsim kartu niekada,
Kad drauge aš tau taip ir liksiu.
Tačiau net savo proto galia
Tavęs iš širdies neištrinsiu.

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Pakilk aukštyn,
Kaip kyla paukštis,
Plačiai išskleisdamas sparnus.
Užmiršk nelaimes,
Kilk į viršų,
Paliki žemėje vargus.

Ir skrisk
Žydrom dangaus platybėm.
Ir skrisk
Lyg vėjas ant sparnų.
O, kai surasi laimės pilį,
Tu nusileisk ant jos kraštų.

...Kad taip ilgai žmogus gyventų,
Galėtų skrist ir savo pilį rast.
Ir kad beprotiškai ilgai nereikt keliauti,
O laimę turint negalėtum jos prarast...